Prologas

 - Nori pamatyti kaip užgyja mano žaizdos? - paklausia jis ir pažvelgia į mane pilkomis akimis. Iš jo veido negalėjau nieko įskaityti. Jis dažnai į mane žvelgia ramiu, nieko nereiškiančiu veidu. Tarsi viskas visada yra gerai.
    - Ne, -  atsakau tyliu drebančiu balsu, nudelbiu akis ir tuoj pat pajuntu, kaip jis įdėmiai į mane žiūri. Turbūt jaučia, kad bijau. Taip jaučia. Jis visada tai jaučia ir dėl to greičiausiai nervinasi.
  Žengiu kelis žingsnius atgal ir prisiverčiu vėl į jį pažvelgti. Jis stovi taip kaip stovėjęs. Tik jau žiūri ne į mane. Matau kaip jis stebi žmones einančius gatvėmis, skubančius namo, važiuojančius automobilius. Akimirksniu pagalvoju, kad jis pamirš ką klausė, pasakys, kad eitume namo ir taip vėl baigsis nejauki kalba. Tačiau pajutęs, kad jį stebiu, bet dar vis žiūrėdamas į gatvės šurmulį ir tamsą, ramiu ir tyliu balsu, pasako:
    - Ar tai tave gąsdina?
  Nukrečia šaltis. Ne nuo vėjo, o dėl klausimo.  Šį kart nebeįstengiu nuleisti akių, Žiūriu į jį ir galvoju ką atsakyti. Mudu abu žinome mano atsakymą, bet jis nori tai išgirsti iš manęs pačios. Kad aš pasakyčiau jog jis mane gąsdina ir jo bijau.
  Žiojuosi sakyti, bet apsisprendžiu. Jis mane stebi ragindamas. Galiausiai vėl prisiverčiu išsižioti ir išlemenu:
   - N-ne, tik tai šiek tiek... keista...- per jo veidą šmesteli neryškus šešėlis, nespėjus geriau įsižiūrėti, jo veidas vėl tapo ramus. Skubiai priduriu, nors geriau tylėčiau: - Na... kitiems taip nebūna. Ir man taip nebūna... todėl, man tai ir atrodo keista...
  Maniau jis tylės, ir galvos, tačiau prabyla iš karto po manęs:
   - Suprantu tave. Keista yra tas kas išsiskiria. Taip pat kaip ir bijome to ko nežinome.
  Paskutiniai jo žodžiai skirti man. Tai jaučiu visu savo kūnu. Juos išgirdus padažnėjo širdies plakimas, net maudimą pajuntu. Atrodo, kad ir oras pasikeičia, dar labiau sutemsta, pakyla vėjas, pašaltėja, sumažėja žmonių ir automobilių. Ir kaip niekada užsimanau grįžti namo, miegoti, sapnuoti mamą ir visa tai pamiršti.
   - Bijai manęs, nes dar ne viską apie mane žinai, tiesa?
  Kojos pasidaro it švininės, aš vėl tyliu, žiūriu visur tik ne į jį. Jaučiuosi taip, tarsi jis skaitytų mano mintis.
  Pro mus eina būrelis turistų, garsiai šūkaliojančių, rėkiančių, besiskunžiančių. Trumpą laiką galiu atsikvėpti. Jiems nutolus ir pritilus triukšmui, jis atsidūsta, pažvelgia į mane.
   - Eime namo?
  Tai turbūt vienintėliai jo žodžiai priverčiantys šį vakarą mane pasijusti geriau.